Figueres. Arba odė S.Dali.

"Figų giraitėje" (Figueres Katalonų kalba reiškia figmedžius) šiandien vaismedžių vietą užėmė kuklieji ispanų bei kataloniečių architektūros elementai, o didžiojo artisto keliais ėmė klaidžioti jo gerbėjai bei iš jų bandantys užsidirbti migrantai bei vietiniai. Tiesa, pastarųjų gretos kur kas retesnės, nei užsienio gyventojų, atklydusių iš šalių, kur aktualus "halal" maistas, tad skersgatviuose gausesnės darosi kebabus, o ne tapas, siūlančios užeigos. Vietos atmosfera dvelkė keistai - baugiai tuščios gatvės, nesvetingai uždarytos parduotuvės - gal todėl, kad lankėmės ne sezono metu (lapkričio 2 d.), tačiau abejingai turistui nusiteikęs miestelis padėjo sutaupyti laiko, kurio nereikėjo švaistyti mindžikuojant eilėse prie norimo aplankyti objekto, neteko kantrybės išbandyti ir laukiant savos eilės, norint įsiamžinti prie įdomių eksponatų, kurie mūsų "tykojo" už kiekvieno kampo.

Figueres gražieji kampai

  Kai pasikėlė S.Dali teatro - muziejaus uždanga, iš nuostabos nenustojome aikčioti keletą valandų, it vaikai džiaugėmės klaidžiodami didžio menininko kūrybos labirintais. O juose gausu visko: įdomių skulptūrų, juvelyrikos šedevrų, kur akcentuojama ne medžiagų prabanga, o artisto išmonė ir idėja, genialios tapybos, įkvėptos kubizmo, avangardo, krikščionybės. Nuščiūti teko ir besigėrint įvairiomis parodos kompozicijomis, menininko kūryba trimatėje erdvėje, kur moteris, žvelgianti į tolius per langą, "virsta" amerikos prezidentu A. Linkolnu, vos nutolus nuo kūrinio per 18 metrų.

  Stebino ir menininko atiduota dosni "duoklė" mylimajai Galai, kurios portretų gausa bei įvairovė priminė šios moters svarbą S. Dali gyvenime ir kūryboje. Maža to, nemažai kūrėjo darbų pasirašyta jo ir žmonos vardu. Retoriškai paklausėme savęs, ar smagu būtų tapti tokio kūrėjo mūza?!...

S.Dali teatro - muziejaus fragmentas

Labai įdomu buvo tyrinėti S. Dali kūrybą, kurios, turbūt, net griežčiausiai nusiteikęs meno kritikas nesugebėtų pavadinti nuobodžia ar juolab monotoniška. Galbūt ilgas kūrybos periodas, ar besąlygiškas atsidavimas savo pomėgiui, o gal tokia įvairiaspalvė asmenybė, kiekvieną priverčia stebėtis jo veiklos rezultatais. Geniali fantazija, akylas dėmesys detalėms ir unikali jų sąjunga, vertė galvas kraipyti kairėn, dešinėn skiriant pelnytą pagarbą ir laiką grožintis autorio darbais, nuoširdžiai džiaugtis atradus brangakmenius ne tik jo kurtoje juvelyrikoje, bet ir kiekviename dailininko potėpyje.

Ne mažesnį malonumą kėlė S.Dali unikalios įdėjos ir jų savotiškas perteikimas per brangius metalus ir akmenis, kuriems suteikęs širdies, altoriaus, kukurūzo burbuolės, "lėto žiedo" - sraigės, drambliuko, galūnių, deimantais išsiskleidusių gėlių bei visokias kitokias formas, priminė apie savo juvelyro talentą.

Drįsčiau abejoti, ar esama pasaulyje dar toks muziejus ar paroda, kuri savo sekama pasaka taip įtrauktų lankytoją, kad pastaroji imtų jaustis it "Alisa stebuklų šalyje", mat S. Dali sukurtas surealistinis pasaulis tiesiog  nugramzdina į simbolių, spalvų ir įvairiausių formų kupiną sapną, iš kurio pabusti tiesiog nesinori.

Uždarius muziejaus duris, sapno malonumas tęsiasi, mat nematytas pastato kampas leido artisto genialumu mėgautis toliau..

"Neparadinis" muziejaus iėjimas

Indiškos "džiunglės" Kolkatos gatvėse

Neapsakoma. Neįkainojama. Neaprėpiama. Neapsokama žodžiais. Neįmanoma įsprausti ir į fotoobjektyvą. Spalvinga, triukšminga, knibždanti, dvokianti ir kvepianti, turtinga ir vargana, žaliuojanti ir prišiukšlinta, beprotiška ir viena, be galo didžiulė ir marga - Indija.

Vietinės svarbos "Mauglis"

Kartais jaučiuosi it skęstanti, bandanti iš paskutiniųjų jėgų įkvėpti oro, tačiau man trūksta ne oro, o daugiau akimirkų ten, kur taip įdomu, taip kitaip ir kontraversiškai. Norisi šį kartą ilgėliau patrepsėti šitame krašte, kur kiekvienas miesto kampas nenustoja stebinti. Kur daina ir šokiu išreiškiamas visas gyvenimas, ir kur pats gyvenimas gyvenamas tiesiog gatvėje. Ne kartą aiktelėjau išvydusi vaikinuką su dantų šepetėliu, besivalanti dantis, vėliau viriškį, ne kur kitur, o toje pačioje gatvėje, atliekantį visus, ir gamtinius reikalus, nuščiūti teko ir pamačius moteriškę, bandančią dantų apnašas pašalinti tiesiog rankų pirštais. Nuostabą kėlė ir "dušo" procedūromis besinaudojantys, atsisėdę, priklaupę ar tiesiog stovom muilinosi ir prausėsi toje pačioje miesto gatvėje.

Autentiškoji gatvės "dušo kabina"

Greta, prie sekančio vandens čiaupo, moteriškės "daužė" skalbinius, margomis drapanomis puošdamos tą pačią, taip gyvai nusiteikusią, gatvę. Joje žmonės tiesiog gyvena ir miega, ne vienas pakritęs popietės poguliui kur kam patogu - karutyje, autobuse, geltonajame taxi automobilyje, greta krūmo ar medžio, bet visi čia pat, visi triukšmingoje Kolkatos gavėje.

         

Atokvėpio minutė

                                   
Miestas nustebino parodydamas šalies spalvingumą tiesiogine šio žodžio prasme, mat spalvomis dekoruojami ir natūralaus grožio nestingatys medžiai, taip pat nacionalines trispalves raštais puošiami išskirtiniai geltonieji taxi automobiliai.

  

Miesto monumentų gretas papildžiusi Tadžmahalo "pusseserė" - Viktorijos memorialas dėmesį kaustė įspūdinga architektūra bei masyviais marmuro luitais. Šilta buvo apsilankyti ir Motinos Teresos  globotoje prieglaudoje. Beje, šalia jos daug išalkusių, tačiau ne maisto ar pieno prašančių, vaikų. Žiauru, sunku matyti šią skaudžiąją pasaulio pusę, tačiau ir užsimerkti negali, pasidalini, kuo turi, bet supranti, kad jei ir viską atiduotum, visiems neužtektų..

 

Triukšmas, karštis, variklių gausmas ir nuolatinis vairuotojų pypsėjimas Indijos margumu leidžia pasidžiaugti ne per ilgai. Aplankę Šv. Pauliaus katedrą, pasukom viešbučio link. Tačiau pakeliui nepraleidau progos palinksminti vietinių ir pasilinksminti save. Iš pradžių bailumu prisidengusi "gaudžiau" vietinius žmones kadrams paslapčia, kol nepastebėjau, kad indai patys mielai prašosi fotografijai ir maloniai padėkoja, kai parodai pavykusį kadrą savo modernioje kameroje. Tiesa, mieliau man pozavo vaikai ir vyrai, tuo tarpu moterys, it kovai nusiteikusios katės, šnirpštė ir šiaušėsi, pastebėjusios į jas ar jų atžalas nukreiptą fotoobjektyvą. Nors, buvo ir taikiai nusiteikusių "sarių". 

  

Indija ir išgąsdino, kai riedėjome vienu iš autentiškų geltonųjų taxi miesto gatvėmis, ir vairuotojui pritrūkus budrumo, vos nepapuolėm tramvajui po ratų. Beje, tuokart taksistas gavo daug pylos iš pravažiuojančių "tuk-tuk" ir kitų automobilių vairuotojų. Ačiū Visagaliui, atsipirkome tik išgąsčiu bei užsitęsusiu kojų drebėjimu. Mes išgyvenome dieną Kolkatoje...

Uganda.

Raudonojo grunto kąsniai ant ryškiai mėlynų šlepečių primena, kad mano kojos būta Afrikoje, Ugandoje, Entebėje, Kampaloje, ir klaidžiota čionykštėse "gatvėse", kvėpuota didžiulio ežero Viktorijos pakrantėse. Tiesa, ir vėl tik trumpam, vos ilgiau nei parai svečiuotasi šiame spalvotame žemės kampelyje.
Rytinį nuovargį trumpam poilsiui suvyniojau į baltą čiugždantį viešbučio lovos patalą, ir vos tik laikrodžio rodyklėms išsirikiavus ties vidurdienį žyminčiais skaičiais, leidomės į pažintį su Udži (taip sutrumpintai vietiniai vadina savo žemę). Iš ramiosios Entebės, kurioje įsikūrėme viešnagės metu, pajudėjome didesnio šurmulio link - nusprendę aplankyti Kampalą - Ugandos sostinę, kuri švelniai tariant nuvylė. Kita vertus, "koks velnias nešė į tą galerą", kai visas pasaulis į Afriką veržiasi toli gražu ne civilizacijos pasiekimais ir nuopelnais grožėtis. Tačiau vietinių pažadėta kultūros kelionė su tradiciniais šokiais ir teatru suviliojo. Vis tik, kartėlis vilgė gomurį, kai vietoj žadėtos "kultūros" "gavome" prekybos centrą apsipirkti, o "malonumui" pratęsti užsukome į rankdarbių turgų, kuris niekuo nesiskyrė nuo matytų Tanzanijoje bei Kenijoje. Tiesa, turo vairuotojas "pasivargino" prasukti pro vieną miesto įžymybę - parlamentą, kuriame rankas ir kojas šalies prezidentas Joveri Kaguta Museveni jau šildosi nuo 1986 metų.

Akimirkos iš rankdarbių turgaus

Pakeliui į sostinę, kuri nuo minėtosios Entebės yra nutolusi per 38 km, teko pasigrožėti žalia ir kalnuota Ugandos panorama, stebėtis vietinės rinkodaros idėja mat reklamos išdažytos tiesiog ant pakelės namų sienų, nešvaistant pinigų iškaboms - ir mirga marga palei kelią išsirikiavusios trobelės, išgražintos "Coca-cola" ar kitų didžių kompanijų vardais.

 

Paklelės džiaugsmai ir vargai

Akį patraukė ir didelė Aids centrų koncentracija. Europos pirminės sveikatos priežiūros centrų analogas čia minėtos nepagydomos ligos klinikos, kuriose ligonių gretos itin tirštos buvo prieš gerą dešimtmetį, pasak mus vežiojusio vairuotojo.
Stebino ir vietiniai "bambliai" kiemuose, gatvėse nusitvėrę bet kokį rakandą žaidė ir džiaugėsi vaikyste. Įdomu buvo įkišti nosį ir į vietinį kiemą, na tiesa, už fotoaparatų naudojimą teko atsiskaityti rinkliavos suskubusiam "seniūnui", kuris neva rūpinasi bendruomenės sveikata.

Sostinės gatvėse

Ugandos kiemai... 

...ir žaismingai nusiteikę vaikai

Kelionę užbaigėme Entebės zoologijos sode, kuriame glaudžiasi kažkada specialios priežiūros "pasiprašę" gyvūnai: elegancijos nestokojanti žirafa, intelektu stebinanti šimpanzė, apsukrioji hiena, raštuotieji zebrai, tingusis bufalo, agresyviai nusiteikęs krokodilas, baltieji liūtai ir t.t. Pastarųjų erdvus aptvaras mūsų dėmesį prikaustė ilgėliau, dėl jame vykusių natūralių gamtos procesų - mat rujojanti "prašėsi" meilės, o liūtas, sklidinas didžiulės arogancijos, apatijos ar tiesiog alkio, ramiausiai mėgavosi maistu, ignoruodamas ją, priešais gulinčią ir pilnai aistrai pasiruošusią, kantriai sueities laukiančią...

Zoo sode - į kitus pažiūrėti ir savęs parodyti. 

Įspūdingi suknelės petukai. 

Kelionė į save, arba kaip prisijaukinti laimę.

Kada būsite laimingas?  Kada gerdami rytinę kavą nustosite burbėti, kad pastaroji ne iš porcelianinio puodelio? Kada pailsite lygiuotis į tuos - aukštesnius, gražesnius, turtingesnius, lieknesnius, geresnius, protingesnius, talentingesnius - į tuos, visaip kaip  -esnius?

Kai draugė paniurusi dėstė savo nuoskaudas, kad neva kiti žmonės tiek daug gali, o ji negali, skubėjau paantrinti - o taip, jie gali gimdyti penkiolika vaikų neturėdami nuolatinių pajamų šaltinio, jie gali, nesiprausę šlaistytis prabangiomis miesto gatvėmis, jie gali, be menkiausių sąžinės skrupulų ar priekaištų, neišsiblaivyti ketvirtį ar daugiau gyvenimo. Žmonės gali dar daugiau - išmokti mylėti save, savo rytą, savo dieną ir vakarą, savo kasdienybę, buitį ir šventę. Gali, jei tik nori...

Sako, būsiu laimingas baigęs universitetą. Baigęs jį, ima teisintis, kad neva laimėje tirpti ims vos sukūręs šeimą, skersai išilgai išklajojęs pasaulį, sulaukęs pirmų ar paskutinių palikuonių, anūkų, proanūkų, patapęs žymiu, žinomu, populiariu. Ir tada neva, jau bus už ką save mylėti, nes būsi nusipelnęs pagarbos ir meilės pasaulio pilietis. Drįsčiau prieštaraudama paklausti, ar teko matyti vešinčią, žaliuojančią ir įspūdingais žiedais pasipuošusią gėlę (turbūt, tik kaimyno sode), kuriai būtų stokota kasdieninės meilės ir dėmesio - saulės ir vandens?..

Net neabejoju žmogaus ir gamtos gyvenimo paralele, ir jei nuo šiandien, atsigrežę į savo poreikius, emocijas, savo svajones ir norus, bent žiupsnelį meilės ir dėmesio skirsite sau, pažadu, ryt jau pradėsite augti, viešėti ir sulaukę pakankamai "saulės" iš savo širdies, imsite žydėti nuostabiais žmonijos žiedais. 

O kol bandote mėgautis rytine kava, išsirinkite mėgstamiausios muzikos plokštelę ir leiskite patefono garsams užgožti pasaulio netobulumą - gal ir porceliano trūks mažiau?! Ir jei staiga pradėtų lyti, užsidegę žvakę, įsiklausykite į lietaus melodiją, argi ji nesuteikia šiam rytui pasakiško žavesio...tin tin..

Kurkime pasaką kasdienybėje

                                         

P.S. Nekenčiu tvarkytis, tačiau dievinu švarą ir tvarką. Sukandusi dantis, kimbu šluotai į parankę ir nusišypsojusi suprantu, kad gyvenimas būna gražus, tik įdėjus šiek tiek pastangų. Tačiau ir vėl draugė paskuba man prieštarauti, jog ne viskas, ką darome, matome ir patiriame, dvelkia ramybe, grožiu ir įvairove, nes keliame kančią kitiems, ypač tiems, kurie neturi lygiaverčių ginklų, įveikti mūsų besaikio vartotojiškumo. Vis tik manau, gražu, taiku ir įvairu yra tai, kad galų gale yra žmonių mąstančių kitaip, bandančių kažką pakeisti ir smagu, kad jų gretos gausėja, įnešdamos į šį pasaulį daugiau spalvų. O mes savo ruožtu galime džiaugtis, kad kiekvienas žmogus yra savitas ir nepakartojamas, arba  bergždžiai stengtis visus įtikinti savo gyvenimo tiesomis ir tikėtis, kad nuo rytojaus visi taps vegetarais. O ką, jei tada mums pritrūks daržovių, arba dirvožemio organiškai joms auginti. O ką, jei tada žmonija pasidarys labai jau nuobodžiai vienoda?!

Kaip kad žymusis A. Einšteinas yra pasakęs, jog yra du būdai nugyventi gyvenimą. Vienas, galvojant, kad stebuklų nebūna. Kitas, galvojant, jog viskas yra stebuklas ( angl. “There are only two ways to live your life. One is as though nothing is a miracle. The other is as though everything is a miracle.” Albert Einstein ).

 Nusiaukime kojas trinantį batą, kad galėtume šypsotis!

Ignoruojant Milaną. Į Italijos provinciją!

Vienintelis itališkas nesusipratimas, mano manymu, yra Milanas. Klausiu dažnai savęs, kokiu kriterijumi remiantis, jis "papuolė" į šlovingosios Italijos teritoriją. Jis visas toks trenkiantis betonu, stiklu ir metalu, šalies architektūrą bjaurojantis niekuo neišsiskiriančiais namais, ir jei netikite, pasinaudoję bet kuria naršykle, pabandykite akis paganyti šio miesto fotografijose, pažadu, nusivilsite pamatę, kad Milanas gali didžiuotis tik žymiuoju Duomo - miesto katedra, pastatyta Gotikos stiliumi.

Milano gatvėse

Žymusis Milano Duomo

                       

Miesto fragmentas

Na, ir jei nesate žymus modelis ar tik mados naujovėmis gyvas žmogus, siūlyčiau šiame mieste neužsibūti, na nebent dar užsukti į vietinių pamėgtą Naviglio Grande - paupyje nusidriekusi kavinių, barų bei "pab'ų" virtinė, siūlanti lankytojams laimingą valandėlę ("Happy hour") su taure aperityvo. 

Link tikrosios Italijos!

Kadangi keliaudama nuolat esu įsprausta į griežtus laiko rėmus, nieko nelaukdama skubėjau į traukinių stotį, link perono, kuriame išsirikiuoja traukiniai į Komo (it. Como), ir vos per gerą valandą atsirandu ten, kur norėjau, kur rekomendavo italai ir ne tik.

Komo laikrodis 

 Komo miestelyje skubu link vietinio uosto, kuriame įsigyju kelto bilietą į išliaupsinatąjį Bellagio. Nustebino bilieto kaina (10 eurų), mat ežero pakrantėmis nesitikėjau ilgos kelionės. O pasirodo, šis keltas it išdidus italas, neskubėdamas, elegantiškai, pakeliui "pakšteldamas" kiekvienam pravažiuojamam miesteliui į krantą, plaukė net dvi valandas link mano galutinio kelionės tikslo.

Pakeliui į Bellagio 

Bellagio!

Atvykusi į Bellagio dar kartą supratau, kad skambiausiai mano širdis "dainuoja" itališkoje provincijoje, kurioje laiko tėkmę išduoda ne į darbus, iš darbų skubantys, ar nervingai kamščiuose pastrigę gyventojai (kas būdinga didmiesčiams), o ramiai, it meditacijai kviečiantis, valandas skaičiuojantis bažnyčios varpas. 

Ar panašu, kad čia skubama gyventi?

Komo ežeras

Bellagio gatvėse

Atsipalaidavę

Atsipalaidavę turistai (gausiai aplink ežerą susibūrę prancūzai bei anglai), bei svetingai nusiteikę italai, kėlė nuotaiką bei norą sugrįžti ilgėliau. Kad artimiau susipažinti su kitais, akies krašteliu, keltui plaukiant, matytais pakrantės miesteliais - Tavernola, Torno, Urio, Varenna…    

Pakelės eksponatai

                                   
P.S. jei turėsite tik kuklias laiko nuotrūpas, į Bellagio galite nuplaukti greituoju keltu (kaina - 19 eurų) arba pirštu dūrę, pasirinkite artimesnį pakrantės kaimelį, net neabejoju jie visi ir kiekvienas savaip jaukūs. 

Bellagio krante..

Komo uoste

Bellagio fragmentas